Užmušiau Mikį Mauzą

Tikra, išgyventa istorija.

Vakar atsiguliau į lovą ir išsitiesiau prie žydrojo TV ekrano. Kadangi nebuvau labai pavargęs, miegoti nesiruošiau, tiesiog tysojau horizontalus visas ir žiūrėjau, ką žydrasis rodo. Peržiurėjus dr. Hausą, Grožio Peilį ir Skydą, bei kitą šlamštastiką, nutariau, kad visgi reikia miegot. Išjungiau teliką. Kambaryje tamsu, o tamsa labai geras fonas miegui, tad apsiverčiau ant kito šono ir užsimerkiau. Praktiškai užmigti prireikia minutės, bet tada kažkas buvo ne taip. Kambary kazkas krebždėjo. Nežymiai, gal kiek atsargiai, šnareno kažkas kažkur. Iš karto supratau, kad nuolatinis valgymas prie kompo prie gero neprivedė. Pelės!!! Suėmė siutas. Auginam 3 katinus, šeriam, glostom, mylim, o tie rupūžės tik “krapint” ant kampų tesugeba. Pasikeiksnojas barkštelėjau telefonu į žemę ir garsai akimirksniu nutilo. Karas laimėtas, salė ploja. Tęsiam poilsį. Jau buvau daugmaž toje stadijoj, tarp saving your settings ir windows is shutting down. Tik staiga pajutau, kad mažos pėdutes laksto kazkur labai keistoje vietoje, kažkur aukštai, kažkur virš manęs. Tapu tapu tapu tapu ir garsas nutilo, po sekundės isgirstu duslu BUM!. Supratau iš karto. Tas, kas vaikščiojo ant spintos, katik nukrito Tiesiog iškritau iš lovos ir užsidegiau šviesą, žvilgsnis ties spinta, o ten, mažas peliukas, matosi, kad gerai prisitrenkęs, o kitas, matyt jo draugas, visaip bando aną prastą pilotą užsitempti po spinta. Sutrikau. Staiga persvarščiau situaciją, kad ta pele galėjo man ant galvos užkrist, būčiau numiręs (pasirodo kad bijau peliu). Staigiai nulėkiau iki “kamurkos” ir pasiimiau “kačiargą”. Netikėtai manyje nubudęs žveriškas instinktas žudyti, pavertė mane pabaisa. Užsimojau žarstekliu ir tvojau lakūnui. Sekundė, kita… Amen. Draugelis pabėgo. Kūnelį nepagarbiai išmečiau pro langą paskutiniam skrydžiui.. Pergale.

Na, o šiandien, labai blogai ant dūšios, akyse stovi tas vaizdas, kai peliukas bando gelbeti savo prisitrenkusi draugą, gal ten buvo  jo vyras ar žmona, galbūt vienintelis sugėrovas?
Aš - pabaisa..

Laba diena, naujieji kolegos :)

Sveiks, klaidusis blogerių pasauli! Taip netyčia kartais atsitinka, kad žmogus neišlaiko kartais ir … ima. Vieni ima po 50-šimt, kiti po 100 -tą, treti išvis nieko neima. Ir aš kartais paimu. Šiandien paimiau ir užsiregistravau blogas.lt. Bandysiu įsilieti ir tapti savas jūsų gretose. Taigi, kadangi tai pirmas mano įrašas, trumpai brūkštelsiu apie save.

Esu paprastas berniokas, turiu dvi akis, dvi kojas, dvi rankas,  netgi vardą. Policininkai pačiupe  ponu Mantu vadina, mama kviečia dvejopai, jeigu nuotaika gera, tai būnų jos “akių šviesa, džiaugsmelis, rožinis spurgelis, mažiukas ir t.t. (tai priklauso ne tik nuo nuotaikos, bet ir nuo to, kiek draugų šalia manęs stovi ir viską girdi), arba tiesiog Mantu. Gimiau dar prie ruso, tai turbūt dėl to man su močiutėm ir diedukais nesunku bendra kalbą rast. Mėgstantiems tikslumą, tai man tiek metų, kiek Mozė praleido dienų Egipte, padalinus iš dviejų :)  Kilęs esu iš gilaus kaimo, netoli Kėdainių, užtatai moku ne tik Belarus’ą vairuot, bet iš bėdos ir karvėj pieną iš tešmens išspaust. Studijuoju ir lašinius valgau Kaune. Mažas kai buvau, tėvas davė Moskvičių pavairuot, todėl dabar retai kada nuo vairo atsitraukiu, bet labiau mėgstu kai veža. Ypač alus. Nemėgstu tylos kompanijoj, taip  pat rudens, lietaus, razinų, matematikos, Reno…galėčiau tęst, bet susinervinau, tai čia ir baigsiu. Ką mėgstu dėstyti nelabai verta, su laiku tai turėtu išlysti būsimuosiuose bloguose, beto kažkaip padai jaučia, kad jums visiškai neįdomu :)

Taigi, nenorėdamas išsiplėsi iki begalybės, ties čia ir sustosiu. Tikiuosi, kad priimsit savo naują draugą į šiltą ir jaukų jūsų lizdelį. Ačiū už dėmesi ir iki greito ;)

Rožinis Spurgelis.